1Juk jie klaidingai samprotavo, sakydami sau:
„Trumpas ir liūdnas mūsų gyvenimas,
nėra jokio vaisto nuo mirties,
ir nežinoma, kad kas būtų sugrįžęs iš mirusiųjų pasaulio.
2Tik atsitiktinai esame gimę
ir ilgainiui būsime lyg niekada nebuvę,
nes alsavimas mūsų šnervėse – tik dūmai,
o protas – žiežirba, mūsų širdies plakimo įžiebta.
3Kai ji užgęsta, kūnas pavirsta pelenais,
o dvasia išsisklaido kaip skystas oras.
4Ilgainiui net mūsų vardas bus užmirštas,
ir niekas nebeatmins, ką mes padarėme.
Mūsų gyvastis pradings kaip debesies likučiai
ir bus išsklaidyta tarsi migla,
kurią nuveja saulės spinduliai
ir išsklaido jos šiluma.
5Mūsų gyvenimas trunka, kol praeina šešėlis,
o iš mirties negrįžtama,
nes ji užantspauduota, ir nė vienas nebesugrįžta [atgal].
6Tad eime, mėgaukimės esamomis gėrybėmis
ir su jaunatviška aistra godžiai naudokimės kūriniais.
7Tesilieja mums brangus vynas ir kvapūs tepalai,
tenepraeina pro šalį jokia pavasario gėlė.
8Vainikuokimės rožių žiedais, kol jie nevysta.
9Niekas iš mūsų tenesišalina iš mūsų ūžavimo,
palikime visur savo malonumų ženklus,
nes tai mūsų dalis ir mūsų paveldas.
10Išnaudokime neturtingą teisų žmogų,
nesigailėkime našlių
nei gerbkime seno ilgaamžio žmogaus žilus plaukus.
11Mūsų jėga tenustato, kas teisu,
nes kas silpna, tas nenaudinga.
12Patykokime teisaus žmogaus,
nes jis mus varžo ir priešinasi mūsų darbams,
prikaišioja nusižengimais Įstatymui ir kaltina netikusį mūsų auklėjimą.
13Jis skelbiasi pažįstąs Dievą
ir vadina save Viešpaties vaiku.
14Jis – gyvas mūsų sumanymų priešas,
ir vien jį pamačius darosi nemalonu,
15nes jo gyvenimo būdas ne kaip visų žmonių,
o jo keliai labai keisti.
16Jam mes lyg netikri pinigai,
ir mūsų kelių jis vengia kaip purvo.
Jis skelbia, kad teisiųjų likimas – laimė,
ir giriasi, kad Dievas jo tėvas.
17Pažiūrėkime, ar jo žodžiai tikri,
sužinokime, kas jam atsitiks sulaukus gyvenimo galo.
18Juk jei teisusis – Dievo vaikas,
Dievas padės jam ir išgelbės iš priešų rankų.
19Ištikime jį užgaule ir kančia,
kad pažintume jo būdo švelnumą
ir išmėgintume jo kantrybę.
20Pasmerkime jį gėdingai mirčiai,
nes, anot jo, Dievas juo pasirūpins“.
21Taip jie samprotavo, bet klydo,
nes juos apakino jų piktumas.
22Jie nepažino Dievo paslapčių,
nedėjo vilčių į šventumo atlygį,
netikėjo nekaltų sielų garbe.
23Juk Dievas sukūrė žmogų, kad būtų nemarus,
padarė jį savo amžinybės paveikslu.
24Bet per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį,
ir jo bičiuliai tai patiria.
